**Kaip pradėti prasmingą pašnekesį su nepažįstamu žmogumi: 7 klausimai, kurie atskleidžia daugiau nei „kaip sekasi?”**

Turbūt kiekvienas esame stovėję kokiame nors renginyje, laikę rankoje stiklinę su vandeniu ar vynu, ir mėginę sugalvoti ką pasakyti žmogui, kurio matome pirmą kartą gyvenime. Ir devyniais atvejais iš dešimties iš burnos išlenda tas pats: „na, kaip sekasi?” Klausimas, kuris neturi jokios galios, nes į jį galima atsakyti vienu žodžiu ir pokalbis tiesiog… miršta.

Man visada atrodė keista, kodėl žmonės taip apsėsti mandagumo formulių, kurios iš esmės nieko nereiškia. „Kaip sekasi” yra socialinis ritualas, ne noras sužinoti tiesą. Niekas neatsako „prastai, skyrybų procesas, depresija ir kreditai”. Visi sako „gerai, o tau?” ir tuo pačiu tonu, tarsi skaitytų scenarijų.

Kodėl standartiniai klausimai neveikia

Problema ne pačiame klausime, o jo paviršutiniškume. Jis neprašo nieko atskleisti, todėl ir gaunami tušti atsakymai. Jei nori pokalbio, kuris kažkur veda, reikia klausti apie dalykus, kurie priverčia žmogų šiek tiek pagalvoti, o ne automatiškai atkartoti frazę, kurią girdėjo tūkstantį kartų.

Bet čia kyla kitas pavojus – daug patarimų apie „gilius klausimus” skamba dirbtinai ir net šiek tiek įkyriai. Jei per pirmas trisdešimt sekundžių paklausi nepažįstamojo apie jo didžiausią baimę ar gyvenimo prasmę, greičiausiai sulauksi keisto žvilgsnio ir pretensijos trauktis link baro. Balansas čia svarbus – klausimas turi būti smalsus, bet ne per daug intymus.

Septyni klausimai, kurie iš tiesų veikia (dažniausiai)

Pirma – „kas paskutinį kartą tave privertė nustebti?” Šis klausimas geras, nes jis nesureikšmina nei praeities, nei ateities, o veda į konkretų momentą. Žmonės mėgsta pasakoti istorijas, ne analizuoti savo egzistenciją.

Antra – „jei galėtum dabar mesti viską ir keliauti bet kur, kur važiuotum?” Iš pirmo žvilgsnio klišinis klausimas, bet jis veikia todėl, kad leidžia atsakiusiam pasirodyti tokiam, koks jis nori atrodyti, ne toks, koks yra realybėje. O tai dažnai atskleidžia daugiau nei tiesus klausimas apie darbą ar šeimą.

Trečia – „kokį projektą ar užsiėmimą pastaruoju metu atidėlioji?” Skamba keistai, bet čia esmė ne kritikuoti, o rasti bendrą žmogišką silpnybę. Visi kažką atidėlioja, ir prisipažinimas apie tai sukuria akimirksninį ryšį – lengvesnį nei bet koks pagyrimas.

Ketvirta – „koks buvo paskutinis dalykas, dėl kurio juokeisi vienas?” Šis klausimas rizikingas – kai kurie tiesiog nerado tokio momento, ir tuomet pokalbis apkrenta liūdesiu. Bet jei pavyksta, atsakymas dažnai būna nuoširdesnis nei bet kas kita per visą vakarą.

Penkta – „ar yra dalykas, kurį tu darai kitaip nei dauguma žmonių?” Šis klausimas man patinka labiausiai, nes leidžia žmogui pasijusti unikaliu be pernelyg akivaizdaus pasigyrimo. Nors, tiesą sakant, dalis žmonių čia tiesiog pradeda vardinti savo įpročius kaip kokį CV – ir tai jau nuobodu.

Šešta – „kokia buvo tavo geriausia klaida?” Klausimas, kuris pastato pašnekovą į poziciją apie nesėkmę kalbėti pozityviai. Bet reikia atsargiai – kai kam tai gali priminti darbo pokalbį, o tai jau nemalonu.

Septinta – „apie ką galėtum kalbėti valandą, bet niekas tavęs neklausia?” Šis, mano nuomone, geriausias iš visų, nes tiesiogiai duoda žmogui erdvę pasirodyti aistringam apie tai, kas jam iš tiesų svarbu. Problema ta, kad kai kas neturi tokio dalyko, arba nedrįsta prisipažinti, jog tema, apie kurią jie svajoja kalbėti, yra, tarkim, viduramžių šarvų istorija.

Kur slypi spąstai

Visi šie klausimai skamba puikiai teorijoje, bet realybėje nė vienas iš jų nesuveiks, jei paklausi jų mechaniškai, tarsi skaitytum iš sąrašo. Ironiška, kad straipsnis apie „gilesnius pokalbius” gali pats tapti nauju klišiniu scenarijum, jeigu žmonės pradės kartoti šiuos klausimus be jokio autentiško smalsumo. Tikras pokalbis atsiranda ne iš teisingo klausimo, o iš to, ar tu iš tiesų nori išgirsti atsakymą.

Kitas dalykas, kurio niekas nemini – ne visi žmonės nori gilaus pokalbio su nepažįstamuoju. Kai kas tiesiog atėjo išgerti alaus ir pabūti tyloje. Primesti „prasmingą” pokalbį kažkam, kas nori paprasto small talk, yra savotiška prievarta, tik pridengta geresniais ketinimais.

Vietoj gudrybių – šiek tiek nuoširdumo

Tiesa ta, kad geriausi pokalbiai gimsta ne iš sąrašo klausimų, o iš gebėjimo tiesiog klausytis ir reaguoti į tai, ką žmogus jau pasakė, o ne skubėti prie kito paruošto klausimo. Šie septyni variantai yra tik įrankiai, ne magiška formulė – jie gali padėti pralaužti ledus, bet jei po pirmo atsakymo vėl grįši prie automatinio „aha, įdomu”, visa pastanga nueis perniek.

Galų gale, geriausias būdas pradėti prasmingą pokalbį yra tiesiog nustoti galvoti apie tai kaip apie techniką. Žmonės jaučia, kada su jais kalbamasi iš tiesų, o kada tiesiog bandoma „atlikti pratimą”. Tad jei jau nori klausti kažko kito nei „kaip sekasi” – klausk, bet klausyk atsakymo taip, tarsi jis tau tikrai rūpėtų. Nes, tiesą sakant, dažniausiai tik to ir reikia.