Bendrystės virtuvė: 7 receptai, kuriuos gaminame kartu su kaimynais ir draugais
Yra tokia keista dabartinio gyvenimo ironija – gyvename vis arčiau vieni kitų, o pažįstame kaimynus vis mažiau. Kartais tik lifte susitinkame, pasisveikiname ir tiek. Bet yra vienas dalykas, kuris tą atstumą sutrumpina greičiau nei bet kas kitas – bendras maisto gaminimas. Ne restoranas, ne kavinė, o virtuvė, kurioje keli žmonės kartu maišo, pjausto, ragauja ir juokiasi iš to, kas ne visai pavyko.
Pas mus tai prasidėjo gan atsitiktinai – vienas kaimynas atnešė per daug pomidorų iš daržo, kitas pasiūlė iš jų padaryti adžiką, ir taip palengva susiformavo tradicija. Kartą per mėnesį susirenkame kelios šeimos ar tiesiog draugai, ir gaminame kažką, ko vienas žmogus namuose nedarytų – arba per daug darbo, arba per daug ingredientų reikia, arba tiesiog nuobodu vienam stovėti prie viryklės.
Kai daug rankų – darbas eina greičiau
Pirmas dalykas, kurį atradome – koldūnai. Bet ne tie iš parduotuvės, o tikri, lipdyti nuo nulio. Tešla, įdaras iš mėsos ir kopūstų, o tada visi susėdame prie stalo ir lipdome. Vienas žmogus per valandą pavargtų, o dešimčia rankų – per dvi valandas turime kelis šimtus koldūnų, kurių užtenka mėnesiui į priekį, sudėtų į šaldiklį.
Panašiai su varškės virtiniais – vasarą, kai mokyklos atostogos, vaikai irgi prisijungia. Jiems patinka lipinti tuos mažus pusmėnulius, nors forma dažniausiai išeina keistoka. Bet skonis tas pats.
Receptai, kuriems reikia bendruomenės
Trečias receptas, kurį gaminame kartu – kimchi. Tai užtrunka, reikia daug kopūstų nuplauti, pasūdyti, palaikyti, o tada sumaišyti su pastą iš čili, imbiero, česnako. Vienas žmogus greitai pavargsta nuo tokio kiekio darbo, o kompanijoje tai tampa beveik švente – kažkas pjausto, kažkas maišo pastą, kažkas plauna indus.
Ketvirtas – duona. Ne ta iš krautuvės, o rauginta, su savo raugu, kuris keliauja iš vienų namų į kitus jau kelinti metai. Kai kepame kartu, dalinamės ne tik receptu, bet ir tuo pačiu raugu – tarsi gyva dalele bendrystės, kuri auga ir dauginasi.
Kai norisi kažko šventiško
Penktas receptas atsirado prieš Kalėdas – meduoliai. Tešlą paruošiame iš anksto, o tada susirenkame dekoruoti. Kiekvienas turi savo glajaus spalvą, savo idėją, ir per porą valandų turime šimtus skirtingų meduolių, kuriuos vėliau dalinamės vieni kitiems kaip dovanas.
Šeštas – uzbekiškas plovas, kurį išmokome gaminti iš vieno kaimyno, kilusio iš Centrinės Azijos. Jis atėjo su savo katilu, prieskoniais ir parodė, kaip teisingai apkepinti mėsą, kaip sudėti ryžius sluoksniais, kad neapsimaišytų. Dabar tas receptas jau keliauja iš namų į namus, kiekvienas pridėdamas savo niuansą.
Septintas – paprasčiausia sriuba iš to, kas liko šaldytuve. Skamba nerimtai, bet tai gal pats svarbiausias receptas iš visų. Kiekvienas atsineša po vieną daržovę ar likutį, o iš to gimsta kažkas visiškai netikėto. Kartais išeina puikiai, kartais – juokinga katastrofa, bet visada linksma.
Ką liks ant lėkštės, kai visi išeis
Įdomiausia tai, kad po tokių vakarų liekantis maistas – tik dalis to, kas gaunama. Lieka pokalbiai, kurie prasideda prie viryklės ir tęsiasi jau seniai atvėsus puodams. Lieka pažįstami veidai, kurie anksčiau buvo tik šešėliai laiptinėje. Ir lieka noras susitikti dar kartą, nes žinai – kitą kartą bus dar vienas naujas receptas, dar viena istorija, dar viena valanda, praleista ne prie ekrano, o šalia žmogaus, kuris gyvena už sienos.
Gal tai ir yra visa esmė – ne pats maistas, o tas laikas, kai jį gaminame kartu. Puodas gali būti bet koks, bet žmonės aplink jį – tai, kas iš tikrųjų maitina.
