Kaip sukurti bendruomeninį miško ir sodo daržo festivalį: nuo idėjos iki įgyvendinimo per 90 dienų

Kodėl apskritai kilo mintis apie festivalį?

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus sėdėjau kaimynės Onos sode, gerdamas mėtų arbatą ir stebėdamas, kaip ji rodo savo pomidorų derlių. „Žinai,” – tarė ji, – „gaila, kad taip mažai žmonių mūsų rajone užsiima daržininkavimu. O kiek čia žinių galėčiau pasidalinti!” Ir tada man šovė į galvą – o kodėl gi ne? Kodėl nesuorganizuoti kažko tokio, kur žmonės galėtų susitikti, pasidalinti patirtimi, parodyti, ką užaugino?

Taip ir gimė idėja apie bendruomeninį miško ir sodo daržo festivalį. Ne kokį ten oficialų renginį su kostiumais ir kalbomis, o tikrą, gyvą susibūrimą, kur žmonės galėtų liesti žemę, ragauti vaisių, keistis sėklomis ir tiesiog gerai praleisti laiką gamtoje.

Bet nuo idėjos iki realaus festivalio – tai visai kitas reikalas. Ir čia noriu pasidalinti, kaip mes tai padarėme per tris mėnesius. Taip, tikrai įmanoma, nors kartais atrodė, kad galvą prarasiu.

Pirmosios dvi savaitės: nuo svajonės iki plano

Pirmiausia reikia suprasti, kad festivalis be plano – tai kaip daržas be tvoros. Gali ir išaugti kažkas, bet greičiausiai bus chaosas. Tad pirmąsias dvi savaites skyriau tam, kad išsiaiškinti, ko iš tikrųjų noriu.

Pradėjau nuo paprasčiausio užrašų knygutės ir pieštuko. Užsirašiau visas idėjas, kurios kilo į galvą: sėklų mugė, permakultūros seminarai, vaikų zona su molio lipdymu, gyvos muzikos vakaras, bendras virimas iš vietinių produktų. Kai sąrašas išaugo iki trijų puslapių, supratau, kad reikia prioritetų.

Štai ką padariau: paėmiau spalvotus žymeklius ir pažymėjau – žalia tai, kas būtina, geltona – kas būtų smagu, raudona – kas gali palaukti kito karto. Ir žinot ką? Iš trijų puslapių liko pusantro žalios spalvos. Jau geriau.

Tada susėdau su trimis draugais – Tomu, kuris dirba savivaldybėje, Rasa, kuri veda permakultūros kursus, ir Jonu, kuris turi patirties organizuojant renginius. Išgėrėme kavos, suvalgėme pyragą ir per tris valandas sukūrėme tikrą planą. Ne kokį ten verslo planą su grafikais, o normalų, žmogišką planą: kas, kada, kaip ir už kiek.

Svarbiausias dalykas, kurį supratau tą vakarą – nebūk perfekcionistas. Pirmasis festivalis nebus tobulas, ir tai visiškai normalu. Tikslas – pradėti, o ne sukurti šedevrą.

Vieta, vieta ir dar kartą vieta

Kai turite planą, kitas didžiulis klausimas – kur visa tai vyks? Ir čia prasidėjo tikras nuotykis.

Pirmiausia pamėginau savivaldybės parką. Skambinau, rašiau laiškus, vaikščiojau po kabinetus. Po dviejų savaičių gavau atsakymą: „Reikia užpildyti formą A-38, pateikti tris kopijas, gauti leidimą iš…” Supratau, kad biurokratija suės visą laiką.

Tada prisiminiau Petrą, kuris turi apie hektarą žemės už miesto. Pusę užima miškelis, pusę – pieva su keliais obelų sodais. Idealiai! Paskambinau, papasakojau idėją, ir žinot ką jis atsakė? „Pagaliau kas nors nori tą žemę naudoti prasme! Aišku, galite!”

Bet čia svarbu – net jei vieta priklauso draugui ar pažįstamam, viską užfiksuokite raštu. Ne dėl to, kad nepasitikite, o tiesiog kad vėliau nebūtų nesusipratimų. Mes pasirašėme paprastą susitarimą: jis leidžia naudotis žeme, mes įsipareigojame viską sutvarkyti po renginio ir apmokame draudimą.

Dar vienas dalykas apie vietą – aplankykite ją skirtingu paros metu. Mes nuvažiavome ir ryte, ir vakare, ir net po lietaus. Taip supratome, kur bus purvina, kur reikės papildomų takų, kur geriausia statyti palapines.

Komanda ir savanoriai – be jų niekas neišdegs

Galite turėti geriausią planą ir nuostabiausią vietą, bet be žmonių festivalis neįvyks. Ir čia ne apie tai, kad reikia samyti armijos darbuotojų. Viskas daug paprasčiau ir kartu sudėtingiau.

Sukūriau Facebook grupę „Miško ir sodo šventė – organizatoriai”. Pakvietėme apie 15 žmonių, kurie rodė susidomėjimą. Iš jų aktyviai įsitraukė gal 8. Ir tai buvo daugiau nei pakanka!

Svarbu suprasti, kad žmonės nori padėti, bet jiems reikia aiškių užduočių. Ne „padėk su festivaliu”, o „ar galėtum pasirūpinti, kad būtų 20 stalų ir 40 kėdžių?” Konkrečios užduotys veikia stebuklus.

Štai kaip paskirstėme vaidmenis:
– Rasa atsakė už programą ir pranešėjus
– Jonas – už techniką ir garso įrangą
– Ona – už maisto zoną ir vietinių ūkininkų dalyvavimą
– Tomas – už leidimus ir formalumus
– Aš – už bendrą koordinavimą ir komunikaciją

O savanoriai? Jiems sukūrėme atskirą grupę ir pasiūlėme mainų sistemą – padedi organizuoti, gauni nemokamą įėjimą ir marškinėlius. Atsirado 25 žmonės! Kai kurie norėjo padėti tik vieną dieną, kiti – visą savaitgalį. Viskas tiko.

Patarimas iš patirties: susitikite su visa komanda bent kartą per savaitę. Mes rinkdavomės kiekvieną trečiadienį vakare, gerdavome alaus ar arbatos ir aptardavome, kas pavyko, kas ne, ko dar reikia. Tie susitikimai buvo ne tik produktyvūs, bet ir labai smagūs – jautėsi, kad kuriame kažką tikro kartu.

Pinigai, pinigai, pinigai – arba kaip nepraleisti

Gerai, dabar apie nemalonią temą. Festivalis kainuoja. Net jei stengiesi viską daryti pigiai, išlaidos atsiranda. Mūsų atveju turėjome apie 3000 eurų biudžetą. Skamba daug? Gal ir taip, bet pažiūrėkime, iš kur tie pinigai atsirado.

Pirmiausia – savivaldybė. Parašėme projektą bendruomenės iniciatyvoms remti ir gavome 1500 eurų. Projektas nebuvo sudėtingas – aprašėme, ką darysime, kodėl tai svarbu bendruomenei, kiek žmonių tikimės, kokios bus išlaidos. Užtruko gal dvi dienas parašyti.

Antra – vietiniai verslai. Nuėjome į kelis sodo centrų, ekologiškų produktų parduotuves, net į vieną kavinę, kuri naudoja vietinius produktus. Pasiūlėme jiems būti rėmėjais – jų logotipas ant plakatų ir svetainės, stendas festivalyje. Iš penkių, pas kuriuos kreipėmės, trys sutiko paremti po 200-300 eurų.

Trečia – įėjimo mokestis. Taip, žinau, kai kurie sako, kad bendruomeninis renginys turėtų būti nemokamas. Bet mes nustatėme simbolinį mokestį – 5 eurai suaugusiems, vaikai nemokamai. Tai padėjo padengti dalį išlaidų ir, atvirai kalbant, kai žmonės moka bent simbolinę sumą, jie renginį vertina labiau.

Ketvirta – mugė ir maisto zona. Davėme galimybę vietiniams ūkininkams ir amatininkams prekiauti festivalyje už nedidelį mokestį – 20 eurų už vietą. Atsirado 15 pardavėjų, tai dar 300 eurų.

Į ką išleidome tuos pinigus? Štai pagrindinės išlaidos:
– Scenos ir garso įrangos nuoma – 800 eurų
– Tualetų nuoma – 400 eurų
– Draudimas – 300 eurų
– Plakatai, skrajutės, marškinėliai savanoriams – 400 eurų
– Atlikėjų honorarai – 600 eurų
– Įvairūs smulkūs dalykai (virvės, kaltai, pirmos pagalbos vaistinėlė ir t.t.) – 500 eurų

Dar vienas patarimas – turėkite rezervą. Mes pasilikome apie 300 eurų „bet kam”. Ir gerai, kad pasilikome, nes prieš savaitę iki festivalio prireikė papildomų stalų, o dar vieną dieną pradėjo lyti ir reikėjo nusipirkti papildomų tentų.

Programa – širdis ir siela festivalio

Dabar prie smagiausios dalies – programos kūrimo. Čia galite leisti vaizduotei skraidyti, bet vis tiek reikia išlikti realistiems.

Mes nusprendėme, kad festivalis vyks vieną dieną – šeštadienį nuo 10 valandos ryto iki 8 vakaro. Dešimt valandų – tai daug laiko, kurį reikia užpildyti, bet ne per daug, kad žmonės pavargtu.

Programą suskirstėme į kelis srautus:

**Edukacinė dalis** – vyko visą dieną skirtingose vietose:
– Permakultūros pagrindai (11 val.)
– Komposto ruošimas (13 val.)
– Vaismedžių genėjimas (15 val.)
– Sėklų saugojimas ir dalijimasis (17 val.)

**Praktiniai užsiėmimai:**
– Molio krosnies statymas (vyko visą dieną, kas norėjo – galėjo prisidėti)
– Augalų sodinimas bendrame darže
– Bitininkystės demonstracija
– Vaikų zona su daržovių spausdiniais ir sėklų bombomis

**Kultūrinė programa:**
– Vietinių muzikantų pasirodymai (kas valandą po 30 min.)
– Pasakų pasakojimas vaikams miške
– Bendras dainavimas prie laužo vakare

**Mugė ir maisto zona:**
– Vietinių ūkininkų produktai
– Sėklų mainai (žmonės atnešė savo sėklas ir keitėsi)
– Amatininkų dirbiniai
– Maisto sunkvežimis su vietiniais produktais

Svarbiausia pamoka – neperplanuokite. Palikite žmonėms laiko tiesiog vaikščioti, bendrauti, atrasti. Kai kurie geriausi festivalio momentai įvyko ne pagal programą, o spontaniškai – pavyzdžiui, kai vienas senelis pradėjo pasakoti apie senovinius daržininkavimo būdus ir aplink jį susirinko būrys žmonių.

Dar vienas dalykas – turėkite planą B. Pas mus lietus buvo numatytas, todėl turėjome keletą palapinių, kur galėjo vykti užsiėmimai, jei lytų. Ir tikrai prireikė – popiet prasidėjo trumpas lietus, bet niekas nesustojo, tiesiog persikėlėme po palapinėmis.

Komunikacija ir reklama be didelio biudžeto

Turite nuostabų festivalį, bet jei niekas apie jį nežino – kam to reikia? Čia prasideda komunikacijos darbas, ir ne, jums nereikia samdyti PR agentūros.

Pradėjome nuo to, kas nemokama arba labai pigi:

**Facebook renginys** – sukūrėme prieš du mėnesius iki festivalio. Pakvietėme visus savo draugus, paprašėme jų pasidalinti. Kas savaitę įkeldavome naują įrašą – kartais nuotrauką iš vietos ruošimo, kartais pristatymą pranešėjo, kartais tiesiog įdomų faktą apie daržininkavimą. Svarbu buvo išlaikyti gyvumą, o ne tiesiog reklamuoti.

**Instagram** – Rasa buvo atsakinga už tai. Ji fotografavo visą ruošimosi procesą, darė stories, naudojo vietinius hashtag’us. Tai pritraukė jaunesnę auditoriją.

**Vietinė spauda** – parašiau straipsnį į vietinį laikraštį apie tai, kodėl bendruomeninis daržininkavimas yra svarbus. Paminėjau festivalį pabaigoje. Straipsnis buvo išspausdintas, ir tai buvo nemokama reklama!

**Plakatai** – išspausdinome 50 plakatų ir išdalinome po vietines kavines, bibliotekas, sodo centrus. Dizainą padarė draugas už simbolinį atlyginimą – butelį gero vyno.

**Bendruomenės grupės** – įdėjome informaciją į visas vietines Facebook grupes, kur tai buvo leidžiama. Bet ne šlamštinome – vieną kartą per savaitę, ne daugiau.

**Žodžiu** – niekada nereikia neįvertinti asmeninio bendravimo. Pasakojome apie festivalį kiekvienam, su kuo kalbėjomės. Kaimynams, draugams, net kasoje parduotuvėje.

Vienas netikėtas dalykas – sukūrėme mažą konkursą Facebook’e: „Pasidalink nuotrauka savo darželio ir laimėk nemokamą įėjimą į festivalį”. Dalyvavo apie 30 žmonių, ir kiekviena jų nuotrauka buvo papildoma reklama.

Rezultatas? Į festivalį atėjo apie 400 žmonių. Tikėjomės gal 200-250, tad buvome labai maloniai nustebinti.

Paskutinės dvi savaitės – kai viskas tampa realiu

Gerai, dabar apie pačią įtemptą dalį – paskutines dvi savaites prieš festivalį. Tai laikotarpis, kai planas susiduria su realybe, ir ne visada maloniai.

Prieš dvi savaites padarėme tai, ką vadinu „generaline inventorizacija”. Susėdome su visa komanda ir peržiūrėjome kiekvieną smulkmeną:
– Ar visi pranešėjai patvirtino dalyvavimą? (Vienas atšaukė, reikėjo skubiai ieškoti kito)
– Ar užsakyta visa įranga? (Pamiršome užsakyti mikrofonus – greitai ištaisėme)
– Ar yra pakankamai savanorių kiekvienai pamainai? (Trūko trijų – pakvietėme dar)
– Ar turime visus reikalingus leidimus? (Tomas pasirūpino)

Paskutinę savaitę darėme „sausą repeticiją” – nuvažiavome į vietą ir išvaikščiojome visą festivalio planą. Kur bus scena? Kur stovės tualetai? Kur žmonės parkuos automobilius? Kur bus pirmoji pagalba? Tai gali atrodyti perdėta, bet tikėkite manimi, tai išgelbėjo mus nuo daugelio problemų.

Taip pat paskutinę savaitę:
– Išsiuntėme priminimus visiems savanoriams su aiškiomis instrukcijomis
– Dar kartą susisiekėme su visais pardavėjais ir pranešėjais
– Patikrinome orų prognozę (ir pasiruošėme lietui)
– Nusipirkome visus smulkius dalykus, kuriuos vis atidėliodavome

Penktadienį, dieną prieš festivalį, pradėjome statyti. Atvažiavo apie 10 žmonių, ir per šešias valandas pastatėme sceną, išdėliojome stalus, pažymėjome vietas pardavėjams, iškabinome nurodymus. Vakare, kai viskas buvo paruošta, atsisėdome, išgėrėme alaus ir pagaliau pajutome – velnias, mes tai padarėme!

Pats festivalis ir kas po jo – kai svajonė tampa tikrove

Šeštadienio rytas. Pabudau 5 valandą, nors festivalis prasideda tik 10-ą. Negalėjau miegoti – per daug susijaudinęs, nervingas ir kartu laimingas.

Atvažiavome į vietą 7 valandą. Jau laukė keli savanoriai ir pardavėjai. Pradėjome galutinį ruošimąsi – patikrinome garso įrangą, išdėliojome kėdes, paruošėme registracijos stalą. 9 valandą atėjo visi savanoriai, suruošėme trumpą susirinkimą, kur kiekvienas žinojo savo užduotis.

10 valandą atidarymas. Pirmieji lankytojai. Ir žinot ką? Viskas vyko ne taip, kaip planavome. Bet tai buvo gerai!

Pavyzdžiui, vienas pranešėjas vėlavo pusvalandį – nieko tokio, žmonės tuo metu bendravo prie sėklų mainų stalo. Maisto sunkvežimis negalėjo privažiuoti tiksliai ten, kur planavome – rado kitą vietą, ir ji net buvo geresnė. Vaikų zonoje susirinko dvigubai daugiau vaikų, nei tikėjomės – greitai pritempėme daugiau medžiagų ir viskas susitvarkė.

Pats gražiausias momentas buvo apie 4 valandą popiet. Stovėjau ant nedidelės kalvelės ir žiūrėjau į festivalį iš viršaus. Žmonės vaikščiojo, šypsojosi, bendravo. Vaikai lipo iš molio. Prie scenos grojo muzikantai. Mugėje vyko gyvos diskusijos apie sėklų auginimą. Ir pagalvojau – tai tikrai verta viso to streso ir darbo.

Festivalis baigėsi 8 valandą vakaro. Paskutiniai lankytojai išėjo apie 9-ą. Tada prasidėjo valymas. Gal skamba neromantiškai, bet tai svarbi dalis. Su savanoriais per dvi valandas viską sutvarkyėme – surinkom šiukšles, išardėme stalus, susidėliojome įrangą. Petras, žemės savininkas, buvo sužavėtas, kaip švaru viskas liko.

Sekmadienį susitikome su pagrindine komanda pietums. Aptarėme, kas pavyko, kas ne, ką kitąmet darytume kitaip. Nes taip, jau kalbėjome apie kitą festivalį!

**Kas pavyko puikiai:**
– Atmosfera – žmonės tikrai jautėsi bendruomenės dalimi
– Sėklų mainai – didžiulis pasisekimas, žmonės prašė daryti tai dažniau
– Vaikų zona – vaikai nenorėjo išeiti
– Vietinių ūkininkų dalyvavimas – jie patys pasiūlė kitąmet atvežti daugiau produktų

**Kas galėtų būti geriau:**
– Parkavimas – reikėjo aiškesnių nurodymų
– Kai kurie pranešimai buvo per ilgi – žmonės pradėdavo klajoti
– Trūko šešėlių – kitąmet reikės daugiau palapinių
– Komunikacija tarp savanorių – reikėtų walkie-talkie arba bent WhatsApp grupės

**Skaičiai, kurie džiugina:**
– 400 lankytojų
– 15 pardavėjų
– 8 pranešėjai
– 25 savanoriai
– 0 rimtų incidentų
– Daugybė naujų draugysčių ir ryšių

Finansiškai išėjome į nulį su nedideliu pliusu – apie 200 eurų. Tuos pinigus nusprendėme palikti kaip pradžią kito festivalio biudžetui.

Bet svarbiausia – po festivalio bendruomenėje kažkas pasikeitė. Žmonės pradėjo daugiau bendrauti, keistis daržininkavimo patarimais, net sukūrėme nuolatinę sėklų mainų grupę, kuri susitinka kas mėnesį. Keli žmonės pradėjo bendrus darželius. Viena mokykla paprašė mūsų padėti sukurti mokyklos sodą.

Tai ir yra tikroji festivalio vertė – ne viena diena, o tai, kas lieka po jos. Bendruomenė, kuri jaučiasi stipresnė, labiau susijusi, labiau įsišaknijusi (pun intended) savo vietoje.

Ar buvo sunku? Taip. Ar kartais norėjosi viską mesti? Taip. Ar verta? Šimtą kartų taip. Jei jums šauna į galvą tokia idėja – darykite. Neieškokite tobulo momento, tobulo plano, tobulių sąlygų. Tiesiog pradėkite. Suraskite kelis bendražygius, pasidalinkite vizija, padarykite pirmą žingsnį.

90 dienų – tai tikrai įmanoma. Mes įrodėme. Ir jūs galite. Gal jūsų festivalis bus kitoks, gal mažesnis, gal didesnis. Nesvarbu. Svarbu, kad jis bus jūsų, jūsų bendruomenės, jūsų vietos.

Taigi, ką laukiate? Pasiimkite užrašų knygelę, pasikvieskite keletą draugų kavos ir pradėkite svajoti. Kas žino, gal po trijų mėnesių jūs skaitysite šį straipsnį ir galvosite – „Ha, mes tai padarėme dar geriau!”

HTML tags used: h2, p (implicit in text structure), strong (for bold text)