Kaip viena iniciatyva suvienijo tūkstančius žmonių ir pakeitė jų bendruomenes: „Darom” fenomenas Lietuvoje
Kai visi susitaria tą patį rytą išeiti su maišeliais
Prisimenu, kaip pirmą kartą išgirdau apie „Darom” akciją. Kažkas iš draugų parašė grupėje – „ei, šeštadienį einam šiukšlių rinkti, ar kas?” Mano pirmoji reakcija buvo kažkas tarp „na gerai, kodėl ne” ir „tikrai tai bus naudinga?”. Išėjau. Ir kažkas tą rytą nutiko – ne tik miške, bet ir galvoje.
„Darom” – tai ne eilinė aplinkosauginė kampanija su gražiais plakatais ir korporatyviniais rėmėjais pirmame plane. Tai kasmetinė akcija, kurios metu tūkstančiai žmonių visoje Lietuvoje vienu metu išeina tvarkyti aplinkos. Miestų parkai, miško pakraščiai, upių krantai, apleistos vietos prie kelių – viskas. Per vieną dieną.
Skaičiai, kurie iš tikrųjų ką nors reiškia
Statistika čia nėra sausa. Kalbame apie dešimtis tūkstančių savanorių per vieną savaitgalį. Surenkamos šimtai tonų šiukšlių. Ir tai ne kažkokia valstybinė programa su privalomu dalyvavimu – žmonės ateina patys, dažnai atsiveda vaikus, kaimynus, kolegas.
Bet svarbiau nei skaičiai yra tai, kas vyksta tarp žmonių. Kaimynai, kurie iki tol tik mandagiai linktelėdavo prie lifto, staiga atsiduria šalia su pirštinėmis ir maišeliais. Pradeda kalbėtis. Sužino, kad tas senelis iš trečio aukšto kažkada buvo inžinierius, o ta mergina iš galo – rengia savo pirmą parodą. Bendruomenė atsiranda ne iš susirinkimų salės, o iš bendro darbo.
Kodėl tai veikia, kai tiek daug panašių idėjų žlunga
Galima būtų sakyti – na, žmonės tiesiog mėgsta jaustis gerais. Ir taip, tai tiesa. Bet „Darom” turi kažką, ko neturi dauguma pilietinių iniciatyvų: jis yra labai konkretus. Tu nesi prašomas „palaikyti idėją” ar „pasidalinti žinute”. Tu esi prašomas ateiti konkrečią dieną, konkrečion vieton ir padaryti konkretų dalyką.
Žmonės pavargę nuo abstrakčių raginimų. „Rūpinkis aplinka” – gerai, bet kaip? „Darom” atsako į tą klausimą paprasčiausiai: ateik šeštadienį. Viskas.
Be to, akcija nemoralizuoja. Niekas nestovi su megafonu ir neskaito paskaitų apie tai, koks blogas yra plastiko vartojimas. Tiesiog dirbama kartu. Ir tas bendras darbas pasako daugiau nei bet kokia paskaita.
Tai, kas lieka po to, kai maišeliai išvežami
Čia ir yra tikrasis fenomenas. Po akcijos žmonės grįžta į tuos pačius miškus – bet jau kitaip į juos žiūri. Jie jaučia tam tikrą nuosavybės jausmą – ne teisiniu požiūriu, bet emociniu. „Mes čia tvarkėmės.” Ir kai kitas žmogus meta butelį, tai jau ne abstrakti problema – tai problema tavo vietoje.
Keletas tyrimų rodo, kad bendruomenės, dalyvavusios tokiose akcijose, ilgalaikėje perspektyvoje rodo aukštesnį pilietinį aktyvumą. Žmonės pradeda organizuoti kitas iniciatyvas, bendrauti su savivaldybėmis, kurti vietines grupes. „Darom” tampa savotiška pradžia – ne pabaiga.
Ir tai, ko negalima pamatuoti jokia statistika: vaikas, kuris tą šeštadienį ėjo su tėvais ir rinko šiukšles, tikriausiai kitaip mąstys apie aplinką nei tas, kuris tik girdėjo apie tai per pamokas. Patirtis keičia žmones. Statistika – ne visada.
Tiek apie tai, kai paprastas maišelis tampa kažkuo daugiau
„Darom” nėra tobula iniciatyva. Yra kritikų, sakančių, kad tai tik simptomų gydymas, o ne priežasčių. Kad reikia spręsti gamintojų atsakomybės klausimus, keisti pakuočių politiką, o ne siųsti savanorius rinkti to, ką kiti išmetė. Ir toje kritikoje yra tiesos.
Bet gal ir nereikia rinktis. Galima ir šiukšles rinkti, ir sistemą keisti. O „Darom” tipo akcijos daro kažką, ko įstatymai negali padaryti greitai – jos keičia žmonių santykį su vieta, kurioje gyvena. Ir kai žmogus jaučia ryšį su savo aplinka, jis ir balsuoja kitaip, ir perka kitaip, ir savo vaikams pasakoja kitaip.
Vienas šeštadienis su maišeliu. Skamba paprastai. Bet kartais paprasčiausi dalykai yra tie, kurie iš tikrųjų kažką keičia.
