Baltų genčių žygiai į Skandinaviją: archeologiniai įrodymai ir prekybos kelių rekonstrukcija IX-XII amžiais

Vikingų epocha Baltijos jūros regione nebuvo vienakryptis procesas, kai tik skandinavai plaukiodavo į tolimas žemes ieškodami grobio ir prekybos galimybių. Archeologiniai tyrimai atskleidžia, kad baltų gentys – kuršiai, žemaičiai, prūsai ir kitos – taip pat aktyviai dalyvavo tolimųjų žygių organizavime ir net patys keliaudavo į Skandinavijos kraštus. Šie atradimai keičia tradicinius požiūrius į Baltijos regiono kultūrų sąveiką IX-XII amžiais.

Kuršių jūrininkų pėdsakai Gotlando salose

Gotlandas, strategiškai svarbi sala Baltijos jūros centre, ilgai buvo laikomas grynai skandinaviška teritorija. Tačiau pastarųjų dešimtmečių kasinėjimai atskleidė netikėtų faktų. Fröjel gyvenvietėje, datuojamoje IX-X amžiais, archeologai rado tipiškai kuršiškų papuošalų – segių su trikampiais galais, kurios nebuvo gaminamos vietoje.

Dar įspūdingesnių atradimų pateikė Paviken uostas. Čia rasta ne tik kuršiškų dirbinių, bet ir keramikos fragmentų, kurių molio sudėtis atitinka Kuršo geologinius sluoksnius. Tai reiškia, kad kuršiai ne tik prekiavo Gotlande, bet ir įkūrė nuolatinius atstovus ar net kolonijas. Dendrochronologiniai tyrimai parodė, kad kai kurios medinės konstrukcijos buvo statytos iš Kuršo pušų – medžiagos, kuri neaugo Gotlande.

Ypač intriguojantis yra Spillings lobio atvejis. Šiame didžiausiame kada nors rastame vikingų sidabro lobyne, be arabiškų monetų ir skandinaviškų papuošalų, rasta ir kuršiškų dirbinių. Monetų analizė rodo, kad lobis buvo sukaupta apie 870 metus – laikotarpiu, kai kuršiai aktyviai dalyvavo Baltijos prekyboje.

Prūsų pėdsakai Švedijos pakrantėse

Birka, vienas svarbiausių vikingų laikų prekybos centrų, taip pat slepia baltų genčių buvimo įrodymus. Björn Ambrosiani, ilgametis Birkos tyrinėtojas, atkreipė dėmesį į neįprastus kapų inventorius, kuriuose rasta prūsiškų gintaro apdirbimo įrankių ir pusiau pagamintų gintaro ruošinių.

Metalurgijos tyrimai atskleidė, kad kai kurie Birkoje rasti geležies dirbiniai buvo pagaminti iš rūdos, kuri galėjo būti gauta tik iš Sembos pusiasalio – prūsų žemių. Tai reiškia, kad prekybos ryšiai buvo ne tik intensyvūs, bet ir technologiškai sudėtingi, reikalaujantys nuolatinio kontakto tarp gamintojų ir vartotojų.

Helgö saloje, ankstyvajame prekybos centre, rasta prūsiškų stiklo karoliukų, pagamintų specifine technologija, kuri buvo žinoma tik Sembos meistrams. Šie radiniai datuojami VIII-IX amžiais, rodo, kad baltų-skandinavų prekybos ryšiai prasidėjo anksčiau nei manyta.

Žemaičių žygiai į Daniją

Danijos archeologijos muziejuose saugomi dirbiniai, kurių kilmė ilgai kėlė klausimų. Hedeby, svarbiame vikingų prekybos centre, rasta žemaičiams būdingų bronzinių apyrankių su geometriniais ornamentais. Šie papuošalai buvo gaminami specifine technologija – bronzą liejant į akmens formas su smulkiais raštais.

Ribe mieste, viename seniausių Danijos prekybos centrų, archeologai rado žemaičių keramikos fragmentų. Petrografinis tyrimas parodė, kad molio sudėtyje yra kvarcito dalelių, būdingų tik Žemaitijos aukštumoms. Tai reiškia, kad žemaičiai ne tik prekiavo su danais, bet ir gyveno jų teritorijoje.

Jelling komplekse, Danijos karališkojoje rezidencijoje, rasta sidabrinė segė su žemaičiams būdingu ornamentu – stilizuotais žirgų vaizdais. Šis radinys rodo, kad baltų dirbiniai pasiekdavo net aukščiausius Danijos visuomenės sluoksnius.

Prekybos kelių rekonstrukcija pagal archeologinius duomenis

Baltų genčių žygių į Skandinaviją maršrutų rekonstrukcija remiasi ne tik tiesiogiais radiniais, bet ir tarpinių stotelių identifikavimu. Saaremaa sala, strategiškai išsidėsčiusi Rygos įlankos išėjime, buvo svarbus tranzito punktas. Čia rasta ir kuršiškų, ir prūsiškų, ir skandinaviškų dirbinių, kas rodo salos vaidmenį kaip prekybos mazgo.

Grobin (dabartiniame Latvijos Liepājos rajone) buvo dar vienas svarbus centras. Švedų archeologas Birger Nerman čia rado skandinaviškų kapų, bet vėlesni tyrimai atskleidė, kad daugelis „skandinaviškų” dirbinių iš tikrųjų buvo kuršių pagaminti skandinavų stiliumi. Tai rodo sudėtingus kultūrų maišymosi procesus.

Wolin sala Oderos žiotyse buvo svarbi tarpinė stotelė kelyje į Daniją. Čia rasta prūsiškų gintaro dirbinių ir žemaičių keramikos, kas rodo, kad baltų prekybininkai naudojo šį maršrutą kelionėms į vakarus.

Laivybos technologijų perdavimas

Archeologiniai duomenys rodo, kad baltų gentys ne tik mokėjo jūrų navigacijos, bet ir turėjo savitų laivybos technologijų. Šturovo ežere Rusijoje rasta IX amžiaus laivo, kurio konstrukcija jungia baltų ir skandinavų laivybos tradiciją. Laivo dugnas buvo statytas baltų būdu – iš vieno ąžuolo kamieno, o šonai – skandinaviškai, iš lentų.

Kuršių nerijos kasinėjimuose rasta laivų dalių, pagamintų iš ąžuolo, kuris neaugo vietoje. Medžio analizė parodė, kad ąžuolas buvo iš Gotlando ar Öland salų. Tai reiškia, kad kuršiai ne tik keliavo į Skandinaviją, bet ir parsivežė medžiagų laivų statybai.

Prūsų žemėse rastos geležinės vinys, skirtos laivų konstrukcijai, pagamintos skandinavišku būdu. Tai rodo technologijų mainus ir bendradarbiavimą laivų statybos srityje.

Monetų cirkuliacija kaip prekybos intensyvumo rodiklis

Arabiškų monetų paplitimas Baltijos regione yra vienas svarbiausių IX-XI amžių prekybos intensyvumo rodiklių. Kuršo teritorijoje rasta per 200 arabiškų monetų lobių, kas rodo aktyvų dalyvavimą tolimojoje prekyboje. Dalis šių monetų turėjo prūsiškas žymas – smulkius įbrėžimus, kurie galėjo žymėti prekybininkų nuosavybę ar vertę vietine valiuta.

Žemaičių žemėse arabiškos monetos randamos rečiau, bet jos dažnai yra perdirbtos į papuošalus – apyrankes ar pakabukus. Tai rodo, kad žemaičiai dalyvavo prekyboje ne tiek kaip tarpininkai, kiek kaip galutiniai vartotojai ar amatininkai.

Prūsų teritorijoje rasta ir bizantiškų monetų, kas rodo prekybos ryšius ne tik su šiaurės, bet ir su pietų kryptimis. Kai kurios monetos buvo rastos kartu su skandinaviškais dirbiniais, kas patvirtina kompleksinį prekybos tinklų pobūdį.

Gintaro kelias ir baltų vaidmuo

Gintaro prekyba buvo viena svarbiausių baltų ekonomikos šakų, ir archeologiniai duomenys rodo jos mastą. Haithabu (Hedeby) rasta prūsiško gintaro dirbinių, pagamintų vietoje – tai reiškia, kad prūsų meistrai dirbo Danijos prekybos centruose.

Novgorode rasta gintaro ruošinių su prūsiškais meisterių ženklais. Tai rodo, kad baltų prekybininkai kontroliavo ne tik žaliavos gavybą, bet ir jos apdirbimą bei platinimą. Kai kurie ženklai atitinka tuos, kurie rasti Truso (Janów Pomorski) gyvenvietėje – svarbiame prūsų prekybos centre.

Birkoje rasta gintaro apdirbimo dirbtuvės, kurioje dirbo prūsų meistrai. Tai patvirtina rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima, kad prūsai ne tik tiekė gintarą, bet ir mokė kitus jo apdirbimo technologijų.

Kur istorija susitinka su archeologijos duomenimis

Baltų genčių žygiai į Skandinaviją nebuvo atsitiktinis reiškinys, o gerai organizuotos prekybinės ir kultūrinės ekspedicijos, kurios paliko ryškius pėdsakus archeologiniame kontekste. Šie atradimai keičia tradicinius požiūrius į vikingų epochą, rodydami, kad Baltijos jūros regionas buvo daugiacentris, o ne skandinavų dominuojamas.

Praktiniai patarimai šiuolaikiniams tyrinėtojams: gintaro dirbinių analizė infraraudonųjų spindulių spektroskopijos metodu gali tiksliai nustatyti kilmės vietą; keramikos petrografinis tyrimas atskleidžia ne tik kilmės regioną, bet ir prekybos maršrutus; dendrochronologija leidžia nustatyti ne tik medžio amžių, bet ir kilmės mišką.

Ateities tyrimų kryptys turėtų apimti daugiau tarpdalykinių projektų, jungiančių archeologiją, istoriją, geologiją ir net genetiką. Tik tokiu būdu galėsime pilnai atkurti sudėtingą IX-XII amžių Baltijos regiono kultūrų sąveikos paveikslą, kuriame baltų gentys vaidino ne mažiau svarbų vaidmenį nei jų skandinavų kaimynai.